Dienoraščius rašantys žmonės vienu metu aprašo visus dienos įvykius kartu su negatyviomis emocijomis. Tokiu būdu išsikrauna, nusimeta naštą. Tačiau dienoraščio principu aprašant tik teigiamas patirtis, galime susikurti asmeninių džiaugsmų biblioteką.
Interviu metu man buvo užduotas klausimas apie esminius dalykus, kuriuos norėčiau, kad kiekvienas žmogus šioje žemėje žinotų, jais vadovautųsi gyvenime, jų mokytų savo vaikus.
Savivertė – žmogaus vidinis turinys, paremtas jo paties vertybėmis. Pasitikėjimas savimi – gebėjimas, remiantis savo saviverte, įveikti baimes ir eiti išsikelto tikslo link.
Savo greitosios savipagalbos vaistinėlėje verta turėti kelis pratimus, kurie padės atgauti pusiausvyrą, vidinę ramybę, suteiks stiprybės.
Dažnai akcentuoju, kad veikiant vieną kūną, galimą daryti įtaką visiems kitiems mūsų kūnams. Kadangi keičiant mintis, kinta emocijos ir veiksmai; koncentruojantis į tam tikras emocijas pradeda kisti veiksmai ir mintys; atliekant naujus veiksmus, kinta mintys ir emocijos.
Labai svarbu, kokius jausmus transliuojame savo vaikams. Suaugusieji dažniausiai atžalas vertina per savo požiūrio prizmę.
Kūne esančios įtampos byloja apie konfliktą tarp to, kaip jaučiamės, ir to, kaip gyvename. Tarp to, ką jaučiame ir ką apie savo jausmus galvojame.
Dėl daug metų besitęsiančių sunkumų ir išbandymų daugelis nustojame svajoti, pamiršdami, kad svajonė – tai bilietas į ateitį. Kokią ateitį matysime, tokią dabartį turėsime, nes dabartis yra tik kelias į ateitį.
Gyvenime mūsų niekas nemokė kaip pasirinkti tinkamą partnerį, kas toleruotina, o kas ne.
Atrodo viskas labai paprasta, bet kodėl gi taip sunku nustatyti savo ir įžvelgti kito žmogaus ribas?