Visi maži vaikai priima savo kūną tokį, koks jis yra. Ir, kol nėra išmokyti lyginti savęs su kitais, nekelia jam kažkokių reikalavimų.
Paradoksas, bet didžiausią įtaką vaiko ir jo kūno priėmimo kelyje daro ne tėvų džiaugsmas ir komplimentai jam, bet pačių tėvų džiaugsmas savimi, savo kūnais. To vaikus galime išmokinti tik savo asmeniniu pavyzdžiu.
Jei mama ir tėtis myli save, džiaugiasi savo kūnu kaip sielos namais ir apie tai pasikalba su vaiku, vaikui reikės mažiau aplinkinių patvirtinimo, kad tuo tikėtų.
Labai svarbu, kokius jausmus transliuojame savo vaikams. Suaugusieji dažniausiai atžalas vertina per savo požiūrio prizmę: bijo jų kūnu džiaugtis, nes baiminasi, kad užaugę išoriniu grožiu rūpinsis labiau nei vidiniu. Tačiau reikėtų atminti, kad vaikai nemoka padalinti savęs (čia – išorė, o čia – vidus), save jie priima kaip nedalomą visumą.