Iš pradžių tai lyg svetimkūnė struktūra. Mes jaučiame diskomfortą, spazmą arba skausmą, aiškiai skiriame bloko ribas ir pajėgiame jį apibūdinti. Pavyzdžiui, kaip akmenį, leduką, vinį, peilį, grąžtą, pagalį, šaką.
Po kurio laiko spazmas iš svetimkūnio virsta simbiotu. Imame jį jausti kaip dalį organizmo. O psichikoje tuo metu vyksta įvykių išstūmimas, užmiršimas ir pripratimas prie jų. Taip apsiprantame su savo kūno reakcijomis į tuos pačius kurį laiką besitęsiančius (esamus) dirgiklius, adaptuojamės prie jų ir aplinkybių, kurioms esant jų pasireiškia.
Už tokio suformuoto elgesio ir reakcijos modelio gali glūdėti baimė, įpročiai, charakterio bruožai, kuriuos galime vertinti kaip negatyvius. Būtent dėl jų vengiame spręsti susiklosčiusias situacijas, dažniausiai todėl, nes tai sukelia beprasmiškumo jausmą.
Jeigu po patirtų psichotraumų susikuriame įsitikinimą arba santykius, kurie ateityje darys įtaką visam mūsų gyvenimui, ilgainiui blokai įsikomponuoja į asmenybės sistemą.
Susiformavę elgesio šablonai itin retai egzistuoja izoliuoti nuo viso organizmo. Kiekvienas jų atlieka griežtai paskirtą funkciją, o visi kartu formuoja tinklą – asmenybės formą kuriančią konstrukciją. Trumpiau tariant – asmenybės individualumą.
Žmogaus kūnas yra materialus visų jo išgyventų emocinių būsenų atspindys. Slopindami emocijas ir norus slepiame juos kūne, kartu formuodami blokus ir spazmus energijos judėjimo kanaluose (šiuo principu paremta visa kinų medicina). Tokiu būdu kūne užrašomos visos mūsų patirtos emocinės įtampos ir psichologinės traumos.
Pašalinti blokus ir psichologinio užspaudimo padarinius galima ir reikia pasitelkus į kūną orientuotos terapijos metodus bei priemones. Tada sulaukiame dvasinės pusiausvyros atsikūrimo, pasitenkinimo gyvenimu ir sveikatinimo efekto.
Ištrauka iš mano knygos „Kūno terapija mano gyvenime“, kurią galite įsigyti galite čia.